201020112012

Naujienos

Doc. dr. I. Šeškauskienė: „Aš už klausiantį studentą“

Pagrindinės nuostatos dėl Europos kreditų perkėlimo ir kaupimo sistemos (ECTS), kurias įtvirtina dabartinis LR Mokslo ir studijų įstatymas, įsigaliojo jau nuo šių metų rugsėjo pirmosios. Jos atitinka Europoje pripažįstamas Bolonijos deklaracijos normas bei įvardija kitokią kredito sampratą. Apie tai, kas keičiasi iš esmės, ko naujoji sistema leidžia tikėtis iš dėstytojų ir studentų, mintimis dalijasi Vilniaus universiteto Studijų programų skyriaus vedėja doc. dr. Inesa Šeškauskienė.

Studijų kreditas – o kas kitaip?
Jeigu sakysime, kad kreditas nėra vien banke paimama pinigų suma, o matavimo vienetas, kuriuo apskaičiuojamas studento darbas universitete, kolegijoje, bet kurioje aukštojo mokslo institucijoje, tai reiškia, kad galėsime suskaičiuoti ir tokį sunkiai apčiuopiamą dalyką, kaip studento užimtumas. Pavyzdžiui, jeigu studentas mato, kad jo studijuojamas dalykas įvertintas trimis kreditais, o vienas kreditas apima nuo 25 iki 30 studento darbo valandų, vadinasi, norint pabaigti studijuojamą dalyką sėkmingai, reikia atidirbti beveik 90 valandų.

Kas šioje sampratoje naujo? Lietuvoje kreditai studijų programose rašomi jau seniai, tačiau ar buvo galvojama apie jų turinį? Apie studento darbo laiką imta kalbėti anksčiau, bet realiai pradėta bandyti jį apskaičiuoti tik visai neseniai. Nors iš pirmo žvilgsnio susieti kreditus su studento darbo valandomis atrodo nesudėtinga, tačiau realiai suvokti kreditai keičia tiek studentų, tiek dėstytojo mąstyseną.
 
Vis dėlto, ECTS sistema – tai ne tik kreditai, kuriais sveriame studento darbą. Tai yra ir tam tikros įgyjamos kompetencijos. Ką žmogus žino, geba, kokias vertybes jis turi – visa ši visuma yra kompetencija. O kompetencijos yra labai anksti atsirandantys dalykai: jeigu mes galvojame apie tai, ką žmogus žino, moka ir geba daryti 5, 10, 15, 20 metų, tai reiškia, kad mes jau galvojame apie tam tikras kompetencijas. Pradedant nuo elementarių kasdieninių – šaukštą laikyti rankoje, nusiprausti, po to – suskaičiuoti ir t.t. Tik kai šie žmonės ateina į universitetą, tos kompetencijos pasidaro sudėtingesnės. Šio lygmens mokymosi procese galima įgyti įvairių kompetencijų. Pirmiausia visiems mums reikalingos bendrosios kompetencijos. Pavyzdžiui, universitete aktualus kritinis mąstymas: visi mes mąstome, bet kritiškai mąstyti tik atėję iš vidurinės mokyklos ne visi geba. O to kritinio mąstymo reikia tiek chemikui, tiek anglistui, tiek ekonomistui – nepriklausomai nuo specialybės. Todėl ta kompetencija ir vadinasi – bendroji. Be bendrųjų yra taip vadinamos dalykinės kompetencijos. Čia jau kiekviena profesija turi savo: ko reikia fizikui, galbūt nereikia vertėjui, o ko reikia matematikui, galbūt nereikia socialinio darbo specialistui. Tai yra mūsų profesiniai laukai.

ECTS įtvirtina kompetencijomis grindžiamą ugdymą – mokymą ir mokymąsi. O viso šio proceso sudedamųjų dalių, dėstomųjų dalykų, svoris matuojamas kreditais.

Jeigu galvojame, kad keistis nereikia...  
ECTS moko į visus procesus žvelgti lanksčiai. Mūsų aplinka nuolat ir labai greitai keičiasi, todėl negalima tiesiog nusipiešti programos, nusibraižyti tinklelio, surašyti ten tai, ką galbūt prieš 20 metų yra išmokę dėstyti dėstytojai, ir šimtą metų daryti tą patį. Juk gyvenimas nestovi vietoje: laikui bėgant keičiasi pasaulis, mokslas, studentai ateina kiti ir kitokie, turi keistis ir dėstytojai. Ši kaita ir dinamiškas gyvenimas mus moko kurti ne tik laiko poreikius atitinkančias, bet ir vienodai suprantamas programas. Studentas turi suprasti, ko ir kaip jis mokysis, o dėstytojas turi suprasti, ko studentas tikisi. Jų sąveika atsiranda tarpusavio kalbėjime. Tai ir yra į studentą orientuotas mokymas – dėstytojas su studentu kalbasi, suvokia, ko jam reikia, ir dėstytojas, ir studentas stengiasi vienas kitą vienodai suprasti. Kai ateina laikas peržiūrėti studijų programas, svarbiausia – nebijoti pripažinti, kas nebuvo gražu ar sklandu, ir patvirtinti tai, kas vienoje ar kitoje srityje buvo gerai. Ir tas peržiūrėjimas suteikia progą lankstumui.

Be to, ECTS skatina ir kūrybiškai dirbti. Tie, kurie kuria naujas programas, neprisiriša vien tik prie nekintamų dalykų, tačiau mato ir galimybes daryti kitaip: gali peržiūrėti, diskutuoti, ir visą laiką vyksta sąveika ir pokalbis. Kaip ir gyvenime, taip ir studijose vyksta nuolatinis dinamiškas procesas.

ECTS keičia mąstymą. Iki tol, kol formaliai įstatymu buvo įtvirtinti ECTS kreditai, mes tiesiog ėmėme senuosius kreditus, dauginome juos iš 1,5 ir gaudavome europinius kreditus. Ir ką? Ir nieko, nes viską pridauginome, gražiai lenteles nusipiešėme ir tarsi padarėme, kaip turi atrodyti. Šiuo atveju, tarp buvusio kredito ir ECTS didelio skirtumo nematau. Tik turiniui tai jokios įtakos neturėjo. Jei reikia, prie dalyko parašome 3 ar 4 kreditus, svarbu gauti galutinį reikalaujamą kreditų skaičių. Tol, kol mes nepradedame galvoti ir kalbėti apie turinį, tol niekas nesikeičia. Kompetencijų kalba yra puikus to galvojimo ir kalbėjimo instrumentas. Tiesa, pradėti mąstyti kompetencijomis yra nelengva. Juk mąstymas yra toks dalykas, kuris nepasikeičia per naktį, bet, jeigu jaučiame bent šiokius tokius pokyčius ar bent jų užuomazgas, – tai jau gerai.   

ECTS – kokybės ženklas?
Taigi aš manau, kad ECTS yra kokybės ženklas. Tik negalima užmiršti viso proceso dalyvių: dėstytojų, kurie, idealiu atveju, būtų nusiteikę keistis, lankstūs, ir studentų, kurie ateitų ne tik pasėdėti ir atidirbti valandėlės, kaip nors atsiskaityti ir greičiau dingti, bet ateitų suvokdami, ko jie nori ir klausdami. O tai, kas vyksta tarp dėstytojo ir studento, pereina per studijų programą. Tai būtų toks labai dinamiškas junginys.

 

Užklausa Spausdinti
ECTS blog’o anonsai

Naujienlaiškio prenumerata